Apie palūkanas ir delspinigius

PALŪKANOS

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.261 str. pasakyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. O LR CK 6.872 str. 1 d. užsimenama, kad palūkanų dydį ir tvarką už naudojimąsi paskolos suma šalys nustato susitarimu. Taigi, konkrečios palūkanų sąvokos nerasime, tačiau iš to, kas buvo pasakyta aukščiau, matome, kad esti dviejų skirtingų paskirčių palūkanų rūšys:

• palūkanos, atliekančios kompensacinę (nuostolių atlyginimo) funkciją (aptartosios minėtame LR CK 6.261 str.).;

• palūkanos, atliekančios mokėjimo (atlyginimo) funkciją (aptartosios minėtame LR CK 6.872str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje yra išaiškinęs, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.261, 6.210 str.). Tai yra kompensacinę (nuostolių atlyginimo) funkciją (drįsčiau pasakyti – „nubaudimo“ funkciją) atliekančios palūkanos. Jos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi.

Pabrėžtina, kad dėl tokio pobūdžio palūkanų taikymo šalys neprivalo susitarti, t.y. net ir nesant tokio susitarimo, kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti jo nuostolius, patirtus dėl piniginės prievolės termino praleidimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad fiziniams asmenims taikytinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (LR CK 6.210 str. 1 d. ir 2 d.). Tačiau dėl palūkanų taikymo šalys laisvos ir susitarti.

Tokiu atveju, sutartyje leidžiama nustatyti didesnes, nei minėtame straipsnyje nurodytas palūkanas už prievolės įvykdymo termino pažeidimą. Taigi, svarbu suprasti, kad sutartyse (įskaitant ir vežimo) galime nustatyti didesnes nei 5 ar 6 proc metines palūkanas, o to nepadarius (nesant „įrašo“ sutartyje) – išlieka teisė reikalauti įstatymo nustatytų metinių palūkanų (5 ar 6 proc.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šalims suteikia teisę susitarti dėl didesnių, nei įstatyme numatytų palūkanų, tačiau nesuteikia teisės susitarti dėl mažesnio palūkanų dydžio, taip suponuojant, kad įstatyme numatyti minimalūs kreditoriaus nuostoliai visais atvejais būtų kompensuojami. Kaip minėta, šalių susitarimui dėl palūkanų numatyta privaloma rašytinė forma, kurios nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str. 3 d.).

Mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato LR CK 6.872 str. Pastarosios taip pat gali būti nustatytos šalių susitarimu, o jo nesant – pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi, matome, kada šiuo atveju taikant palūkanas nesiekiama „nubausti“, o jos atlieka atlygio už paskolą funkciją ir taikomos paskolos sutartiniuose santykiuose.

Vežimo santykių dalyviams taip pat aktualus turėtų būti ir 2003-12-09 Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – LR Vėlavimo prevencijos įstatymas), kurio paskirtis yra reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Pažymėtina, kad šio įstatymo nuostatos reglamentuoja ne visus komercinius sandorius ir nereglamentuoja tokių sandorių, kaip, pavyzdžiui, sandorių su vartotojais, palūkanų, susijusių su mokėjimais pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą, reikalavimų dėl mažesnių kaip 20 litų palūkanų ir kt.

Šio įstatymo 2 str. pasakyta, kad jis taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi, vežimo santykiams, nepatenkantiems į nereglamentuojamų veiklų sąrašą bei atitinkantiems atlygintinos paslaugos sąvoką, taikytinas šis įstatymas.

LR Vėlavimo prevencijos įstatyme įtvirtinta palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, norma yra apskaičiuojama imant to metų pusmečio, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, vieno mėnesio vidutinę tarpbankinių palūkanų normą (VILIBOR) ir padidinant ją 7 procentiniais punktais. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Tuo tarpu, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną.

Pavyzdžiui, jei pareiga mokėti palūkanas atsirado 2011 metų antrąjį pusmetį tai, vadovaujantis šiuo įstatymu, skolininko atžvilgiu turėtų būti taikoma paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo 2011 metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Prieš antrojo 2011 metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną paskutinė palūkanų norma buvo paskelbta 2011 metų birželio 30 dieną. Šią dieną paskelbta mėnesio VILIBOR palūkanų norma buvo 1,49. Minėtą palūkanų normą padidinus 7 procentiniais punktais, išeina, jog skolininko atžvilgiu turėtų būti taikomos 8,49 proc. metinės palūkanos.

Taigi, kreditorius, rinkdamasis taikytinas įstatymines palūkanas, gali rinktis, ar reikalauti LR CK nurodytų palūkanų (5 ar 6 proc. metinių), ar LR Vėlavimo prevencijos įstatymo reglamentuojamų. Pabrėžtina, kad bene visais atvejais pastarojo įstatymo nurodytos palūkanos viršys kodekse nurodytąsias, todėl palankiau rinktis didesnes.

Svarbu nepamiršti, kad tarptautinių vežimų santykiai reglamentuojami 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). Pastarosios 27 str. 1 p. numatyta reikalavimą vežėjui turinčio asmens teisė reikalauti nuo kompensacijai skirtos sumos 5 procentų metinių palūkanų. Palūkanos skaičiuojamos nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas (pretenzija), o jei reikalavimas nebuvo pateiktas – nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Kai reikalavimą pateikiantis asmuo, remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, reikalauja mokėti didesnes nei 5 proc. metines palūkanas, pagal LAT suformuotą teismų praktiką toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Taigi, tokia situacija įsivaizduotina Lietuvoje, nes pagal nacionalinius Lietuvos įstatymus (LR CK), kaip minėta anskčiau, galėtų būti reikalaujama 6 proc. metinių palūkanų (jei abi šalys – verslininkai), tačiau esant šio draudimo ir CMR konvencijos viršenybės prieš nacionalinius įstatymus, turėtų būti priteisiamos tik 5 proc. metinės palūkanos. Tačiau, jei reikalavimas teikiamas ne vežėjui (pavyzdžiui, užsakovui dėl skolos), nors ir taikant tokiems santykiams CMR Konvenciją, reiktų reikalauti palūkanų pagal nacionalinius įstatymus.

Antai 2011 m. kovo 7 d. LAT nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011, nagrinėjant vežėjo UAB „Gepala“ ieškinį užsakovui UAB „Transilotas“ dėl skolos priteisimo už suteiktas vežimo paslaugas, kasacinis teismas pasisakė, kad  užsakovo argumentai, jog turėjo būti taikomas ne LR Vėlavimo prevencijos įstatymas, o šalių santykius reglamentuojančios CMR konvencijos 27 str. 1 d., kurioje nustatytos metinės palūkanos negali viršyti 5 proc., yra nepagrįsti. Pasak teismo, CMR konvencijos 27 str. nurodytų palūkanų galima reikalauti, kai yra vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą, sugadinimą ir kitais atvejais. Kadangi šioje byloje būtent vežėjas prašo priteisti atitinkamo dydžio palūkanas už tai, kad atsakovas pavėlavo mokėti, taikoma ne CMR konvencija, bet LR Vėlavimo prevencijos įstatymas.

Procesinės palūkanos

Kreditoriaus patiriamiems nuostoliams kompensuoti priskiriamos taip pat ir palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t.y. nuo piniginių lėšų sumos, kurios kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Šių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę.

Taigi, kreipdamasis į teismą, kreditorius turi teisę reikalati: palūkanų/netesybų (apie tai kitoje straispnio dalyje) už prievolės įvykdymo termino praleidimą bei procesinių palūkanų. Pabrėžtina, kad „paprastąsias“ (ne procesines) palūkanas kreditorius privalo apskaičiuoti bei sumokėti žyminį mokestį, atsižvelgdamas į jas, tuo tarpu procesinės palūkanos negali būti apskaičiuotos (privalo būti nurodyta tik procentinė norma) kreipimosi į teismą metu, nes nėra žinoma, kada skolininkas prievolę įvykdys. Pastarosios žyminiu mokesčiu neapmokestinamos.

Procesinės palūkanos, remiantis LR CK 6.37 str. 2 d., skaičiuotinos nuo priteistos sumos ir jos nelaikomos „dvigubomis“ palūkanomis, kurių taikymas bendra tvarka yra draudžiamas LR CK 6.37 str. 4 d. Kadangi konkretus procesinių palūkanų dydis šiame straipsnyje nenudorytas, taikytini dydžiai, nurodyti jau minėtame LR CK 6.210 str (5 ar 6 proc. metinės palūkanos). Tačiau procesinėms palūkanoms skaičiuoti kreditorius laisva valia gali pasirinkti taikyti LR Vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytas palūkanos.

Kadangi privalu nurodyti procentinę metinę normą (o ne konkrečiai apskaičiuoti pastarąsias), įsidėmėtina, kad, lyginant su „paprastosiomis“ (ne procesinėmis), ji pasikeistų dėl pasikeitusio palūkanų pradžios skaičiavimo momento (kreipimasis į teismą, o kartu ir prievolė mokėti procesines palūkanas, atsiranda vėliau, nei pagrindinė prievolė) bei dėl VILIBOR svyravimų. Pavyzdžiui, jei pagrindinė prievolė atsirado 2010 m. antrąjį pusmetį, o į teismą buvo kreiptąsi 2012 m. pirmąjį pusmetį, tuomet palūkanos už prievolės įvykdymo termino praleidimą (ne procesinės) bus skaičiuojamos 2010 m. antrajam pusmečiui (pagal aukščiau paaiškintą taisyklę), o procesinės palūkanos bus skaičiuojamos (nurodoma procentinė išraiška) 2012 m. pirmajam pusmečiui.

Nors laikoma, kad palūkanos yra patirti minimalūs nuostoliai ir bendra tvarka jie neturėtų būti mažinami, LAT konstatavo, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, kas prieštarauja viešajai tvarkai.

Todėl teismas, nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, visgi turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5, 6.37 str. 3 d.). Tačiau praktikoje palūkanos mažinamos rečiau nei delspinigiai.

Tam tikriems sandoriams įstatymas numato palūkanų skaičiavimo išimčių. Pavyzdžiui CK 6.360 str. 5 d. numatyta, kad pirkėjui praleidus mokėjimo terminus (vartojimo pirkimo-pardavimo santykiai), palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.  Taip pat viena iš išimčių yra LR Įmonių bankroto įstatyme, kur nurodyta, jog draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, o taip pat nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas bankrutuojančioms įmonėms.

Senaties terminas

Nors bendrasis  ieškinio senaties terminas civiliniuose santykiuose yra 10 metų, reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 str. 9 d.).

DELSPINIGIAI

Delspinigiai yra viena iš netesybų formų (kita forma – bauda) (CK 6.71 str.).Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kuomet skolininkas, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs prievolę, privalo mokėti atitinkamą sumą kreditoriui. Bauda įprasta vadinti netesybas, kurios išreikštos konkrečia pinigų suma ar prievolės procentu, o delspinigiais – tas netesybas, kurios skaičiuojamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai (pvz. už kiekvieną pradelstą dieną). Taigi netesybos yra platesnė sąvoka, apimanti ir delspinigių sąvoką. Delspinigiai skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę, bei, kaip ir palūkanos, padeda kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo/netinkamo įvykdymo atsiradusius nuostolius.

Delspinigių dydis gali būti nustatomas įstatymu, sutartimi arba teismo. Įstatymas (LR CK 6.72 str.) numato privalomą rašytinę formą susitarimui dėl netesybų (įskaitant delspinigių), t.y. negalima dėl delspinigių susitarti žodžiu. Nesant rašytinio susitarimo dėl delspinigių, taikytini atitinkamas teisines sritis reglamentuojantys įstatymai. Pavyzdžiui, darbo teisėje, indeksuojant LR Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nurodytus delspinigius, taikytini 0,07 proc. procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną.

Nors komercinių šalių santykius reglamentuojantys įstatymai nenurodo konkretaus delspinigių dydžio, o šalys laisvos susitarti dėl jo, situacija tampa šiek tiek dviprasmiška, sudarius sutartį ir susitarus joje dėl delspinigių. Remiantis LR CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties nuostatos, nustatančios konkretaus dydžio netesybas už termino įvykdyti turtinę prievolę pradelsimą, sutarties šalims turi įstatymo galią. Tačiau LAT pasisakė, kad, nepaisant to, kokiu būdu yra nustatytos netesybos (įstatymo, sutarties ar teismo), teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Neprotingai didelių netesybų sąvoka įstatyme nėra atskleista ir kiekvienu atveju teismo vertintina atskirai. Mažindamas netesybas, teismas gali tai padaryti tik tiek,  kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Taigi –  netesybų dydžio klausimą sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes.  Beje, LAT yra ne kartą konstatavęs, kad dažnai naudojamas 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą dieną delspinigių dydis yra per didelės netesybos, tačiau tai nereiškia, kad įvertinus kokrečios bylos aplinkybes, jos negalėtų būti priteistos apskritai. Dėl teismo galimybės sumažinti delspinigius, praktikoje parankiau reikalauti palūkanų (dėl kurių net nesusitarus sutartyje, , yra galimybė reikalauti įstatyminių palūkanų), nes jos bendru atveju neturėtų būti mažinamos teismo. Labai svarbu įsidėmėti, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 str. 2 d.), t.y. skolininkas, sumokėjęs delspinigius pagal reikalavimą, teismo metu negalėtų prašyti jų sumažinti ir, atitinkamai – įpareigoti grąžinti. O taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, pasirinkus reikalauti palūkanų, būtų išvengta žyminio mokesčio dalies praradimo (už teismo sumažintą netesybų sumą).

Senaties terminas

Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo, kaip ir reikalavimui dėl palūkanų, taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, tačiau šiuo atveju jis dar trumpesnis – 6 mėnesiai (LR CK 1.125 str. 5 d.). Ilgesnis senaties terminas galėtų būti dar viena  priežastimi, dėl kurios praktikoje kartais parankiau reikalauti palūkanų, o ne delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tačiau svarbu žinoti, kad kartais, kai šalių susitarimu nustatytos palūkanos pagal atliekamą funkciją turėtų būti prilyginamos netesyboms, teismai atitinkamo reikalavimo atžvilgiu taikydavo 6 mėnesių ieškinio senaties terminą netesyboms, o ne palūkanoms numatytą 5 metų ieškinio senaties terminą.

PALŪKANŲ, DELSPINIGIŲ IR NUOSTOLIŲ SANTYKIS

Nors įstatyme nėra aptarta galimybė reikalauti kartu netesybų (delspinigių) bei palūkanų, manytina, kad  – reikalavimas kartu būtų neteisėtas, nes palūkanų paskirtis – atlyginti minimalius nuostolius, o, remiantis LR CK 6.258 str. 2 d., o pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Todėl reikalavimas delspinigių bei palūkanų kartu reikštų dvigubos atsakomybės už tа patį sutarties pažeidimą taikymą skolininkui.Esant sutartyje nustatytiems delspinigiams, kreditorius savo nuožiūra renkasi, ar, skolininkui pažeidus prievolę, reikalauti delspinigių ar palūkanų (prisimintina, kad pastarosios gali būti nurodytos sutartyje, o nesant tokio nurodymo – taikytinos įstatyminės palūkanos). Svarbu pabrėžti, kad, reikalaudamas palūkanų/netesybų,  kreditorius neturi įrodinėti, kad laiku neįvykdžius/netinkamai įvykdžius piniginės prievolės jis patyrė nuostolių, nes įstatymu preziumuojama, kad jų patiriama.

Tai labai svarbu suvokti, nes civilinėje teisėje galioja visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principas, kuomet bendru atveju kreditorius, siekdamas nuostolių atlyginimo, privalo juos įrodyti, tuo tarpu reikalauti palūkanų/netesybų galima ir nesant įrodymų dėl patirtų nuostolių. Kreditoriaus faktiškai patirtiems nuostoliams viršijant priteistinas palūkanas/netesybas, jis turi teisę reikalauti pastarąsias viršijančios sumos, tačiau šiuo atveju patirtų nuostolių dydis turėtų būti įrodytas. Pavyzdžiui, jei mokėtina palūkanų suma būtų 500 Lt, o realūs nuostoliai sudarytų 200 Lt, skolininkas turėtų mokėti tik 500 Lt palūkanų, o nuostoliai neturėtų būti įrodinėjami. Tuo tarpu, jei realūs nuostoliai sudarytų 800 Lt, tai nuostoliai, viršijantys palūkanas, t.y. 300 Lt, papildomai būtų priteisti tik nuostolių įrodymo atveju.

PALŪKANŲ IR DELSPINIGIŲ IŠIEŠKOJIMO EILIŠKUMAS

LR CK 6.54 str. nurodyta, kad,  jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile  –  mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile –  netesyboms (delspinigiams) mokėti ir tik ketvirtąja – pagrindinei prievolei įvykdyti. Pavyzdžiui, jei skolininkas skolingas 1000 Lt (pagrindinė prievolė) ir 200 Lt palūkanų, tai sumokėjus 1000 Lt, būtų padengta 200 Lt palūkanų bei tik dalis, t.y.800 Lt, pagrindinės skolos.

Taigi, svarbu atkreipti dėmesį, kad ši įstatymo nuostata leidžia šalims susitarti dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos. Todėl sutartyse siūloma nepamiršti to aptarti naudingu būdu, t.y. jei sutartiniuose santykiuose būsime užsakovas (mokėtojas), vertėtų susitarti, kad pirmiausia bus dengiama pagrindinė prievolė, o tik vėliau – palūkanos bei delspinigiai.

Norėčiau, kad perskaitę šį straipsnį suprastų, jog žinios apie aptartus palūkanų ir delspinigių skirtumus, panašumus bei reglamentuojančius įstatymus  bus naudingos mums tik tokiu atveju, jei sutartis skaitysime įdėmiai, o dėl jų nuostatų nebijosime derėtis bei būsime aktyvūs civilinių santykių dalyviai. Dažniausiai palankesnis palūkanų taikymas, tačiau nepamirškime aptarti ir delspinigių…