Pervežimo sutarčių nuostatos, dėl baudų už vėlavimą pateikti transporto priemonę pakrovimui, tiek už vėlavimą pristatyti krovinį prieštarauja CMR konvencijos nuostatoms, todėl yra niekinės

Pervežimo sutarčių nuostatos, numatančios galimybę taikyti vežėjui fiksuoto dydžio baudas tiek už vėlavimą pateikti transporto priemonę pakrovimui, tiek už vėlavimą pristatyti krovinį prieštarauja CMR konvencijos nuostatoms, todėl yra niekinės, nesukuria šalims teisių ir pareigų ir pripažintinos negaliojančiomis nuo tokios sutarties sudarymo momento. Patirti nuostoliai visais atvejais privalo būti įrodyti – t. y. , privalo būti įrodytas priežastinis ryšys tarp vėlavimo ir patirtų nuostolių (nuostolių kilmė, sudėtis ir dydis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėtas pretenzijos reiškėjas yra siuntėjas, gavėjas arba krovinio savininkas, o ekspeditorius įgyja teisę reikalauti iš vežėjo nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, kai jis įrodo, kad faktiškai atlygino nuostolį vienam iš nurodytų asmenų (siuntėjui, gavėjui arba krovinio savininkui) arba bet kuris iš šių asmenų perleido ekspeditoriui savo reikalavimo teisę. Ekspeditorius, nepagrįstai sumokėjęs siuntėjui, gavėjui arba krovinio savininkui reikalaujamas sumas – t. y. , atlyginęs nepagrįstus ir neįrodytus nuostolius, neįgyja teisės reikalauti šių neįrodytų nuostolių atlyginimo iš vežėjo. 

CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais; tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Taigi, sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą nustatė kitokią vežėjo atsakomybę, nei imperatyviai nustatyta CMR konvencijoje, pažymėtina tai, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. Šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą, o CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį. Jurisprudencijoje yra įtvirtinta nuostata, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę, o šalių susitarimas dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei nustatyta CMR konvencijoje, neatitinka Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, todėl yra niekinis ir negaliojantis. 
(2009 m. gegužės 11 d. LAT nutartimi Nr. 3K-3-213/2009 byloje).