Krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo ginčo sprendimas dėl krovinio pervežimo termino ir netesybų.

Konsultuoja teisininkė Mintija Kaleinykienė

Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet krovinio siuntėjas ir krovinio vežėjas sudaro krovinio pervežimo sutartis, kuriose numatyta, jog krovinio vežėjas įsipareigoja per atitinkamą laikotarpį pervežti krovinį iš Lietuvos į kitą šalį (CMR konvencijos narės), o už šios sutarties punkto neįgyvendinimą numatomos baudos, tačiau atsiranda dažni atvejai, kuomet dėl kažkokių priežasčių, krovinio vežėjas negali įvykdyti sutartyje numatytų sąlygų, tai yra negali pristatyti krovinio laiku, o krovinio siuntėjas reikalauja sumokėti baudas.

CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. CMR konvencijos 41 str. 1 d. nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais; tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Susitarimas dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitiktų šios konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Aptariamoje situacijoje šalys nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (baudą), tad tuo atveju, jei krovinio vežėjas ir sumokėtų baudą pagal minėtą krovinio pervežimo sutartį, ir atlygintų krovinio siuntėjo nuostolius, kaip tai numato CMR konvencijos nuostatos, krovinio vežėjui būtų pritaikyta dviguba atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“ (bylos Nr. 3K-3-213/2009) suformulavo taisyklę, jog „netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę; susitarimas dėl vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitinka Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių“.   Taigi, nagrinėjamu atveju, krovinio siuntėjo reikalavimas sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri laikytina negaliojančia.

CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi, krovinio siuntėjas, norėdamas iš krovinio vežėjo prisiteisti dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtus nuostolius, turi įrodinėti faktinius nuostolius, t.y. kad tokie nuostoliai yra realūs ir patirti.

CMR konvencijos 30 str. 3 d. nustatyta, kad Kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos. Dėl minėtos CMR 30 straipsnio 3 dalies Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad jei yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl pavėluoto pristatymo, teismas turi patikrinti, ar buvo vežėjui pareikšta raštiška pretenzija ir ar buvo ji pareikšta laiku, t.y. išsiųsta per 21 dieną po to, kai krovinys perduotas gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 p.). Įrodymus apie išsiuntimo datą pateikia ieškovas. Nepareiškus pretenzijos raštu, gavėjas netenka teisės teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl pavėluoto pristatymo patirtus nuostolius. Todėl nustačius, kad pretenzija nebuvo pareikšta ir terminas jai pareikšti yra praėjęs, teismas turėtų bylą nutraukti, vadovaudamasis CPK 243 str. 1 d. 2 p.“( 2001 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 31 40 p.).

CMR konvencijos 17 str. 2 d. nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Sprendžiant krovinio vežėjo atsakomybės už krovinio pristatymo termino viršijimo klausimą, būtina išsisiaškinti, ar krovinio vežėjas turėjo galimybę, laikydamasis įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų[1], reglamentuojančių vairuotojų darbo ir poilsio laiką nuostatų, krovinį pristatyti per atitinkamą laikotarpį, kaip tai sutarta krovinio pervežimo sutartyje. Tuo atveju, jei krovinio vežėjas nepažeisdamas darbuotojams (vairuotojams) teisės aktuose nustatyto darbo ir poilsio laiko režimo (ne ilgesnis nei 9 val trukmės vairavimas per dieną, pertraukos poilsiui, nepertraukiamas paros poilsis ir t.t.), krovinio sutartu terminu negalėjo pristatyti, laikytina, kad pavėlavimas sąlygotas aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti ir už tokį pavėlavimą vežėjas neatsako.